Krikščioniškosios Dievo Bažnyčios

[A1]

KRIKŠČIONIŠKOJO TIKĖJIMO IŠPAŽINIMAS [A1]

(1.0 19971223-19971223)

Šis Išpažinimas yra tos Biblijos pozicijos apibendrinimas, kurią pirmame šimtmetyje gynė Apaštalai. Aiškiai ir išsamiai atskleistos Biblijos pozicijos. Išpažinime septyni skyriai, kuriuose apžvelgti klausimai apie Dievą, Išganymo Planą, apie doktrinas, kurios tiesiogiai surištos su žmogaus pareiga, apie doktrinas, kurios surištos su Mesija. Specialūs skyriai skirti blogio problemoms spręsti, Bažnyčiai ir Dievo karalystei. Įžanginiame skyriuje apžvelgtas skirtumas tarp moderniosios ir antikinės krikščionybės. Priede nagrinėjama Trinitarizmo doktrinų raida.

Christian Churches of God

P.O.BOX 369, WODEN ACT 2606, AUSTRALIEN

E-mail: secretary@ccg.org

(Copyright _© 1999 Christian Churches of God)

Autorinės teisės: šiuos raštus galima laisvai dauginti ir platinti, jeigu jie dauginami pilnai, nieko nepakeičiant ar neištrinant. Būtina įrašyti spausdintojo pavardę ir adresą, pažymėti autorines teises. Už padaugintas kopijas mokestis neimamas. Raštuose panaudojant trumpas citatas, autorinės teisės neperžengiamos.

http://www.logon.org and http://www.ccg.org

Ši brošiūra parengta ne pardavimui, tai nemokama švietėjiško pobūdžio priemonė visuomenės poreikiams.

Tikėjimo Išpažinimas [A1]

Pirmasis leidinys 1994 m. rugpjūčio mėn.

Antrasis leidinys 1995 m. vasario mėn.

Trečiasis leidinys 1996 m. birželio mėn.

Ketvirtasis leidinys 1997 m. kovo mėn.

Turinys

Įžanga

1 skyrius. Dievas (Mokslas apie Dievą)

1.1. Dievas Tėvas.

1.2. Jėzus – Dievo Sūnus

1.3. Šventoji Dvasia

1.4. Šventosios Dvasios santykiai su Kristumi ir žmonija

1.5. Kristaus, Šėtono santykiai su Dievu

1.5.1. Kristus – Dievo Sūnus

1.5.2. Mokslas apie Antikristą

1.5.3. Dievo Žodis ir Dievo stiprybė

2 skyrius. Išganymo Planas

2.1. Žmonijos puolimas į nuodėmę

2.2. Žmonijos Išganymas

2.3. Biblija – įkvėptoji tiesa

2.4. Atgaila ir sugrįžimas

2.5. Krikštas

3 skyrius. Doktrinos, kurios tiesiogiai surištos su žmogaus pareiga

3.1. Malda ir pamaldos

3.1.1. Dievas – maldos ir pamaldų objektas

3.1.1.1 . Pamaldų objektas

3.1.1.2. Garbinimo objektas

3.1.1.3. Individualios ir kolektyvios maldos už kitus

3.2. Išganymo ir Įstatymų tarpusavio santykiai

3.2.1. Dievas – mūsų uola

3.2.2. Išganymas malonėje

3.2.3. Pareigos Įstatymo atžvilgiu

3.2.3.1. Kodėl krikščionys laikosi Dievo Įstatymų ?

3.2.3.2. Krikščionys – Dievo Šventovė

3.2.4. Dešimt Dievo įsakymų

3.2.5. Kiti žmogaus elgesį koreguojantys įstatymai

3.2.5.1. Valdymo įstatymai

3.2.5.2. Šabas

3.2.5.3. Naujojo Mėnulio šventės

3.2.5.4. Kasmetinės Šventosios dienos

3.2.5.5. Santuoka

3.2.6. Finansinis tarnavimas

3.2.6.1. Tarnavimas Dievui

3.2.6.2. Tarnavimas kitiems

3.2.7. Kariavimas ir rinkimai

3.2.7.1. Kariavimas

3.2.7.2. Rinkimai

4 skyrius. Doktrinos Mesijo atžvilgiu

4.1. Kristaus pirminis egzistavimas

4.2. Nukryžiavimas ir prisikėlimas

4.3. Kristaus antrasis atėjimas

4.4. Kristaus tūkstantmetis valdymas

5 skyrius. Blogio problema

5.1. Blogio gyvavimas Debesų Pulkų sumaištinimo išdavoje

5.2. Doktrinos apie ankstesnį pasmerkimą

5.3. Mirusiųjų Karalystė

5.4. Mirusiųjų prisikėlimas

5.5. Nusidėjėlių teisimas

6 skyrius. Bažnyčia

6.1. Kas Ji yra ir kokia yra Bažnyčia ?

6.2. Bažnyčios organizacija

6.3. Bažnyčios tikslai ir uždaviniai

6.4. Palaiminimas

7 skyrius. Dievo Karalystė

7.1. Dievo Karalystės prasidėjimas

7.1.1. Dvasinė Karalystė

7.1.2. Kristaus tūkstantmetis valdymas

7.1.2.1. Mesijo antrasis atėjimas

7.1.2.2. Izraelio susirinkimas

7.1.2.3. Viešpaties Diena

7.1.3. Amžinoji Dievo Karalystė

7.1.3.1. Dievo atėjimas

7.1.3.2. Naujasis pasaulis ir naujoji Jeruzalė

7.1.3.3. Žmonijos likimas

Priedas

Įžanga

Septyniolika šimtmečių krikščionybė rėmėsi graikų filosofijoje pagrįsta teologijos sistema ir neoplatonizmu. Biblijos gerosios Naujienos unitarinis paprastumas ir Dievo apsireiškimas žmonijai abiejų Testamentų pagalba tapo iškraipytas ir padarytas nesuprantamu, vyraujant tuo metu priimtam pasaulio supratimui.

To išdavoje Nikėjos (325 po Kr.), Laodikėjo (366 po Kr.), Konstantinopolio (381 po Kr.) ir Kolchedono (451 po Kr.) konsile buvo sudaryta tokios teologijos struktūros koncepcija. Ši struktūra pakeitė sąvoką apie Dievo esmę, susiejant tai su metafiziniais apmąstymais ir galų gale sukuriant Trejybės doktriną. Laodikėjos konsilas (29 kanonas) už įstatymo ribų paskelbė ir Šabą, tokiu būdu sukuriant ir pripažįstant tokias pagoniškas šventes kaip pamaldas Sekmadieniais, Gruodžio Saulės šventę ir Velykų sistemą Paschos šventės ir Neraugintos duonos šventės vietoje. Pakeistas buvo ir Biblijos sistemos supratimas ir įstatymai. Mozės išleistieji įstatymai jau nebuvo laikomi esminiais, ir Naujojo Testamento straipsniai buvo interpretuojami taip, kad šie pagoniškieji užsiėmimai būtų pateisinti.

Pavyzdžiui, Apaštalų Darbų 10 skyriaus ir kitų Raštų vietų neteisingas aiškinimas tapo pateisinimu tam, kad buvo apribotas valgymo įstatymo veiksmas, o pasekmės žmogaus sveikatos atžvilgiu buvo akivaizdžios, nors poveikis aplinkos atžvilgiu bus matomas galbūt dar tiktai po kokių dviejų tūkstančių metų. Spraga valgymo įstatymų grandinėje pagrinde atsirado todėl, kad buvo pripažinti tokie valgiai, kuriuos Biblijos įstatymai uždraudė vartoti.

Žemių sistemų degradacija savo ruožtu pilnumoje bus matoma tik po to, kai žemė bus iškankinta dėl tų klaidų, kurios atsirado, nesilaikant jubiliejų sistemos ir žemės Šabo sudėtingo ryšio su 19 mėnulio metų cikle paremtu kalendoriumi. Didžiulis žingsnis Dievo įsteigtos natūralios harmonijos modelių ir ciklų suardyme buvo Saulės kalendoriaus įvedimas.

Modernioji krikščionybė mažai ką turi bendro, jeigu iš viso ką turi, su originaliąja krikščionybe. Islamo tikėjimo atsiradimas ir vėlesnieji karai su Islamu buvo tiesioginis ir užtikrintas pseudokrikščionybės sistemos atsiradimo rezultatas, kurį įkūrė Europoje ir Vakarų Azijoje, remiantis graikų teologinėmis sistemomis ir išnaudojant kapadokiečių teologiją, kuris paremta Trejybės Dievo pripažinimu ir bandymais sudaryti mistišką sąjungą su Dievu.

Trejybės sistema paprasčiausiai neveikia. Septyniolika šimtmečių skelbtos apgaulingos doktrinos galutinis rezultatas – planetos pražūties artėjimas ir persekiojimas tų žmonių, kurie stengiasi sąžiningai paklusti Biblijos įstatymams.

Šio darbo tikslas – kiek įmanoma aiškiau ir paprasčiau atskirti Biblijos originaliąją žinią nuo Naujojo Testamento Bažnyčios, kuri randasi Jėzaus Kristaus ir Jo Apaštalų žinioje. Nėra abejonės, kad čia užrašytosios mintys galės atremti ir apginti darbus nuo prasimanymų. Darbas sudarytas taip, kad būtų surištas su Biblijos formulavimais, taip pat perfrazavimais ir kad būtų cituojamos atitinkamos citatos iš Raštų. Manoma, kad tokiu būdu darbas bus mažiau dviprasmiškas ir neteisingai suprastas, ir jo tikslas bus aiškus. Kiek įmanoma, darbe naudojamos citatos ir kiekvieno konkretaus subjekto aprašymas arba paaiškinimai, kad išvengti paplitusio būdo naudoti izoliuotas ar nepilnas ir tuo pačiu įvairiai interpretuojamas citatas. Kelios biblijos citatos yra grynas suklastojimas (pav. Jn.5:7; 1 Tim 3:16 iš A kodekso) arba neteisingai interpretuotos (1 Kor. 15:28 Apr. 3:14 ir kt.) Jos suformuluotos taip, kad paneigti prieštaringas Raštų vietas ir sudaryti įspūdį apie pritarimą Trejybei arba kapadokiečių sistemai, ją nagrinėjant atskirai.

Kai sugrįš Mesija, jis visiškai atnaujins tą Įstatymų sistemą, kokią jis davė Mozei Sinajaus kalne. Kiekvieno krikščionio pareiga – pažinti ir naudoti meldimosi sistemą taip, kaip tai numato Biblija. Krikščionių pareiga – pažinti Jėzaus Kristaus gyvenimo būdą ir gyventi darnoje su sistema, kuriai Kristus davė pradžią ir gyveno kaip žmogus. Šis darbas skirtas sudaryti vieningą, darnią ir pripažintą sistemą ir tokiu būdu paneigti septyniolika šimtmečių vyravusį klaidingą mokslą, kad visų žmonių, nepriklausomai nuo to, ką jie yra darę praeityje, gyvenime galėtų įsikūnyti teisingasis ir tikrasis kelias. Mūsų uždavinys – kviesti žmones į atgailą ir naują gyvenimą.

1 skyrius

Dievas

1.1. Dievas Tėvas

Didžiausia Visumos dievybė yra Dievas. Jis yra Visagalis, visų daiktų, dangaus ir žemės Sutvėrėjas ir Išganytojas (Gen. 1:1; Neh. 9:6; Ps. 124:8; Iz. 40:26, 28; 44:24; Apd. 14:15; 17: 24-25; Apr. 14:7). Jis vienintelis ir nemirtingasis (1 Tim. 6:16) yra mūsų Dievas ir Tėvas ir Jėzaus Kristaus Tėvas (Jn. 20:17). Jis aukščiausias Dievas (Gen. 14:18; Num.24:16; Deut. 32:8; Mk.5:7) ir vienintelis tikrasis Dievas (Jn. 17:3; 1 Jn.5:20).

1.2. Jėzus – Dievo Sūnus

Jėzus yra viso sutvertojo pirmagimis (proototokos) (Kol. 1:15), todėl Dievo sutvėrimo pradžia (arche) (Apr. 3:14). Jis yra Dievo Vienatinis (monogene) Sūnus (Mt. 3:17; Jn. 1:18; 1 Jn 4:9), kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios ir gimė iš Mergelės Marijos (LK 1:26-35). Jis yra Kristus arba Mesija (Mt. 16:16; Jn.1:41), kurį atsiuntė Dievas, kad būtų mūsų Gelbėtojas ir Ramintojas (Mt.14:33; Jn. 8:42; Efez. 1:7; Titui 2:14).Jis vadinamas Aukščiausiojo Dievo Sūnumi (Mk.5:7). Prisikėlimu iš numirusiųjų Jis paaukštintas Dievo Sūnumi Šventosios Dvasios stiprybėje (Rom. 1:4). Jam suteiktas Dovido sostas, kad per amžius viešpatautų Jokūbo namuose, ir Jo viešpatavimui nebus galo (Lk.1:32).

1.3. Šventoji Dvasia

Šventoji dvasia (Apd. 2:4) yra Dievo stiprybė ir esmė, kurią Jėzus pažadėjo siųsti išrinktiesiems (Jn. 16:7). Tai ne asmuo, bet Dievo gyvosios galybės pasireiškimas, priemonė, per kurią mes tampame Dieviškojo stebuklo dalyviais (2 Pt. 1:4), pripildytais Šventąja Dvasia (Apd. 9:17; Ef. 5:18). Todėl mes visi esame Dievo Sūnūs (Jobo 38:7; Rom. 8:14; 1 Jn. 3:1-2) ir Kristaus bendraįpėdiniai (Rom. 8:17; Gal. 3:29; Titui 3:7; Žyd. 1:14; 6:17; 11:9; Jas. 2:5; 1 Pt. 3:7). Tai duota tiems, kurie prašo (Lk. 11:9-13) ir klauso jo, pasilieka juose, kurie klauso Dievo įsakymų (1 Jn. 3:24; Apd. 5:32). Šventoji Dvasia yra Globėjas, kuris Dievo tarnus atveda prie visiškos tiesos (Jn.14:16; 17, 26). Šventoji Dvasia duoda stiprybės liudyti (Apd. 1:8). Kaip parašyta 1 laiške Korintiečiems 12:7-11, duoda dovanas ir neša vaisius (Gal. 5:22-23). Tai neduodama su saiku (Jn. 3:34; Rom. 12:6), - yra būdas, kaip Dievas galų gale yra viskas visame kame (1 Kor. 15:28; Ef. 4:6).

1.4. Šventosios Dvasios santykiai su Kristumi ir žmonija

Šventoji Dvasia veikia jau prieš krikštą ir per Kristų veda žmones prie Dievo (Žyd.7:25).

Dvasios pirmieji vaisiai suteikiami krikšto metu. Laiške Romiečiams 8:23 aiškiai pasakyta, kad Šventosios Dvasios gavimas neįvyksta, kol neįvyko kūno išganymas.

Taip mes atgimstame iš naujo ir kiekvieną dieną dvasiškai augame Jėzuje Kristuje, kol patenkame į Dievo malonę. Šventoji Dvasia yra tiesos Dvasia (1 Jn. 4:69; 5:6) ir, kalbėdami tiesą visada ir visur, mes augame Kristuje, kuris yra mūsų visų Galva (Ef.4:15). Šventoji Dvasia yra Dievo Dvasia (Rom. 8:14) ir Tikėjimo Dvasia (2 Kor.4:13), nes Dvasia visa pažįsta ir visa žino (1 Kor. 2:10-11, 12:3).

Šventoji Dvasia nėra Dievo Trejybės nepriklausomas aspektas, bet priemonė, kurios pagalba mes tampame elohimais (Cak. 12:8). Dvasia perduoda Dievui mūsų mintis ir mus pačius. Būdamas surištas su Jėzumi Kristumi kaip mūsų tarpininku ir vidurinį elohimą ar theos (Ps.45:6-7; 12:8; Žyd. 1:8-9), tai suteikia Kristui galimybę raminti mus ir naudotis Dieviškąja stiprybe. Šventoji Dvasia kiekvienam asmeniui suteikia konkrečią apraišką, kad su jos pagalba, Dievui pageidaujant, būtų pagarbintas visas kūnas (1 Kor. 12:7-11).

Šventoji Dvasia gali būti užgesinta ( 1 Tes. 5:19), jei jos nepaiso ar ją liūdina (Ef.4:30), jeigu tai didėja, Šventoji Dvasia gali apleisti žmogų.

Laiške Galabams 5:22 sakoma, kad Šventosios Dvasios vaisius yra meilė. Todėl, jeigu mes nemylime vienas kito, Šventoji Dvasia nedalyvauja.

Kaip sakoma laiške Filipiečiams 3:3, Šventoji Dvasia yra priemonė, kurios pagalba mes meldžiamės Dievui. Todėl ji negali būti Dievas kaip pamaldų ir meldimosi objektas. Todėl negali būti lygiavertė su Dievu Tėvu. Tai jėga, kuri stiprina Kristų, ir Kristus yra Amžinasis Tėvas (Iz. 9:6), nuo kurio danguje ir žemėje kiekviena tėvystė turi vardą, yra daug tėvų ir genčių (Ef. 3:15). Atsiųstasis Kristus tampa Amžinuoju Tėvu.

Visos gentys gavo savo vardą iš Dievo Tėvo, todėl mes klaupiamės prieš Dievą Tėvą, melsdami Jį (Ef.3:14-15).

Kristus buvo visos kūrinijos pirmagimis ir viengimis. Jo sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir kas neregima. Visi daiktai sutverti per Jį ir Jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi (Kol. 1:16-17). Bet tai buvo Dievas, kuris Jį sutvėrė ir kuris norėjo, kad Kristus būtų ir egzistuotų kaip gyva būtybė. Todėl Kristus nėra Dievas tokia prasme, kaip Dievas Tėvas, kuris yra Dievas vienintelis ir nemirtingas (1 Tim. 6:16), kuris egzistuoja Visumoje.

Krikščionys kviečiami palikti šį pasaulį, kad gyventų aukojimosi ir patarnavimo gyvenimą. Daug pašauktų, bet išrinktųjų bus nedaug (Mt. 20:16; 22:14). Krikščionys yra išrinktieji, taip pat kaip Kristus buvo Dievo išrinktasis (Lk. 23:35). Išrinktuosius pagal Dievo valią (1 Pet. 2:4) išsirinko Kristus (Jn. 6:70, 15:16, 19).

Kad padėti Bažnyčiai, išrinktiesiems, kurie yra Bažnyčia arba dvasiškieji, yra duotas supratimas apie Dievo paslaptis. Šventoji Dvasia yra mechanizmas, kurio pagalba jie gali suprasti Dievo ir Dievo Karalystės paslaptis (Mk. 4:11). Nes Dievo išmintis skelbiama paslaptyje (1 Kor. 2:7), kurią išaiškina Dievo tarnai (1 Kor. 2:7, 15:51). Dievo valia yra aiškinama kaip paslaptis (Efez. 1:9), kurią apraiškos pagalba Dievas yra davęs savo tarnams. Tolimesnė paslaptis yra Kristaus veikimas per išrinktuosius. Povilas rašė:

“Jūs jau esate girdėję apie man suteiktą Dievo malonės tarnybą jūsų labui. Apreiškimu man buvo atskleista Dievo paslaptis, apie ką trumpai esu jau aprašęs. Skaitydami galite įsitikinti, kad aš suvokiu Kristaus paslaptį, kuri ankstyvesnėms žmonių vaikų kartoms nebuvo paskelbta taip, kaip ji dabar Dvasios atskleista jo šventiesiems apaštalams ir pranašams. Pagonys yra paveldėtojai, priklauso bendram kūnui ir drauge laukia pažado Kristuje Jėzuje iš Evangelijos” (Efez. 3:2-6).

1.5. Kristaus, Šėtono ir Dievo Vaikų santykiai su Dievu

Biblijoje yra kelios esybės, kurios vadinamos Elohim ar Theoi, turint omenyje dievus. Kristus buvo viena iš tokių pavaldžių esybių, kuri Senajame Testamente vadinama Elohim vardu (Cak. 12:8). Naujajame Testamente apie Kristų pasakyta, kad Jis, kai sugrįš ant žemės, bus Naujoji Aušrinė Žvaigždė. Jis dalinsis visoje savo didybėje su savo išrinktaisiais (Apr. 2:28; 22:16).

Dievas Biblijoje aprašomas kaip Kristaus Tėvas (Rom. 15:6; 2 Kor. 1:3; 11:31; Efez. 1:3,17; Kol. 1:3; Žyd. 1:1; Pet. 1:3; 2.Jn.3; Apr. 1:1, 6, 15:3). Kristus savo gyvenimą, galią ir autoritetą gavo iš Dievo Tėvo (Jn. 10:17-18).

Kristus yra paklusnus Dievo Tėvo valiai (Mt. 21:31; 26:39; Mk. 14:36; Jn.3:16; 4:34). Dievas išrinktuosius atidavė Kristui, nes Dievas yra aukštesnis už Kristų (Jn.14:28) ir aukštesnis už visus (Jn. 10:29). Dievas atsiuntė į pasaulį savo vienagimį (monogene) Sūnų, kad mes gyventume per Jį (1 Jn. 4:9). Tai yra Dievas, kuris pagerbia ir pašlovina Kristų (Jn. 8:54), būdamas aukštesnis už Kristų (Jn. 14:28).

Dievas yra uola (sur), kaip akmens skaldykla ar kalnas, iš kurio išlaužiami kiti akmenys, akmeninis peilis apipjaustymui, kas minima Jozuas 5:2, pagrindinis ir veiksmingiausias pamatas (Deut. 32:4), uola (Deut. 32:15), kuri pagimdžiusi juos ( Deut. 32:18, 28:31). 1 Samuelio 2:2 sakoma, kad mūsų Dievas yra mūsų Uola, Amžinoji Uola (Izaijo 26:4). Iš šios uolos iškirsti visi kiti akmenys, taip pat kaip tikėjime visi yra Abraomo vaikai (Izaijos 51:1-2). Iš šios Uolos kilęs Mesija (Dan. 2:34:45), kad pajungti savo valdžiai pasaulio imperijas. Dievas yra uola, ant kurios padėti pamatai ir ant kurios Kristus pastatys savo Bažnyčią (Mt. 16:18), ant kurios jis ilsisi. Mesijas yra Dievo Šventovės pagrindinis kertinis akmuo, kuris susideda iš Švenčiausiųjų ir Šventųjų (Naos) Šventosios Dvasios saugykla. Visi šventyklos akmenys išlaužti iš Uolos, kuri yra Dievas, taip pat kaip Kristus buvo išlaužtas. Šie akmenys yra duoti Kristui. Tai dvasinė uola (1 Kor. 10:4), nusižengimo ir atsitrenkimo akmenys (Rom. 9:33), tai akmenys, iš kurių statoma Šventovė.

Kristus kuria Šventoves, kad Dievas galėtų būti virš visų, per visus ir visuose (Efez. 4:6). Pagal Dievo valią Kristus yra visa ir visuose (panta kai en pasin Kol 3:11), paklojant visus dalykus Jam po kojų (1 Kor. 15-27), davė Jam galią būti Bažnyčios galva, kuri yra Jo Kūnas, pilnatvė To, kuris visa visame pripildo (Efez. 1:22,23). Kai Dievas visa pajungė Kristui po kojų, Jis paskelbė, kad savaime suprantama, jog Jis pats yra vienintelis, kas nepajungtas po Kristaus kojomis ( 1 Kor. 15:27).

Nors Kristui yra pajungta visa, Kristus pats yra pavaldus Dievui. Dievas Jam pajungė visa todėl, kad būtų visa visuose (panta en pasin 1 Kor. 15:28). Todėl platoniečių doktrinos, kurie stengiasi Dievą ir Kristų sutapatinti Trejybėje, prieštarauja Raštams. Kristus atsisėdo Dievo Didybės sosto dešinėje, Dievo karalystėje (Žyd. 1:3,13,8:1, 10:12, 12:2; 1 Pet. 3:22) ir dalina su Dievu sostą, taip pat kaip išrinktieji dalinsis tą sostą, kuris duotas Kristui (Apr. 3:21), kuris yra Dievo sostas (Ps.45:6-7; Žyd. 3:21), arba Dievas yra Jo sostas.

Dievas, kuris siunčia, yra didesnis už tą, kuris siunčiamas (Jn. 13:16) ir Tarnas negali būti didesnis už savo šeimininką (Jn.15:20).

Dykumoje Kristų pasikvietė Šėtonas, ir prasidėjo Šėtono išbandymai. Šėtonas, kuris buvo šios planetos sargas ir mokytojas arba Aušrinė Žvaigždė, Liuciferis ar Šviesos Nešėjas (Izaijo 14:12), iš esmės buvo vienas iš Elohimų ar dievų, kurie pavaldūs Dievui Tėvui.

Kristus buvo Žvaigždė, kuri turėjo ateiti iš Jokūbo (Numeri 24:17). Todėl Mozės knygose rašoma, kad viena iš Aušrinių Žvaigždžių , kurios minimos kaip dalyvavusios šios planetos kūrimo metu (Jobo 38:7), vienas iš Elohimų turėjo tapti žmogumi iš Jokūbo ir Dovido (Apr.22:16).

Šis Elohimas, kurį mes pažįstame kaip Jėzų Kristų, dar nebuvo šios planetos Aušrinė Žvaigždė. Šį statusą gavo Šėtonas (Izaijo 14:12; Ezerchielio 28:2-10).

Kristus buvo pateptas kaip Izraelio Elohimas (Ps. 45:7) ir pateptas savo palydovams ar partneriams. Vis dėlto faktiškai Kristus nebuvo Aušrinės Žvaigždės pozicijose ir neprisiims tokių pareigų iki antro savo atėjimo. Šį statusą ir pareigas Kristui pasidalins su išrinktaisiais tie, kurie norės matyti Jį Aušrinės Žvaigždės statuse savo širdyse (2 Pet. 1:19). Pažadėjimas, kad išrinktieji dalinsis šioje stiprybėje randamas Apreiškimo 2:28.

Kaip pasakyta Izaaijo 14:12-13, Aušrinė Žvaigždė – Šėtonas metė iššūkį Visagaliui Dievui arba Dievui Tėvui. Jis bandė garbinti savo sostą kaip Dievo sostą ir pakelti aukščiau Dievo Žvaigždžių arba Elohimų Sandoras. Ši sandora yra Elohimų ar Dievo bendruomenė, kuri minima Psalme 82:1. Įdomu pastebėti, kad Iraneusas, Polikarpo mokinys, Jono mokinys manė, kad Psalme 82:1 kalbama apie Theoi arba dievus, kurie priima ir išrinktuosius arba tuos,kurie yra pašaukti. (Against Heresies, Bk. 3, Ch. 6, ANF, Vol. 1, p. 419).

Yra keletas Dievo Sūnų (Jobo 1:6; 2:1, 38:7; Ps. 86:8-10, 95:3, 96:4; 135:5), kurie identifikuoti kaip Bene Elyon arba Aukščiausiojo Sūnus. Išrinktieji žmonės taip pat įsijungė į dievybę kaip Dievo Vaikai (Rom. 8:14). Taip Kristus ir išrinktieji kaip Dievo Sūnūs yra iš Dievo per Šventąją Dvasią iš anksto paskirti jau nuo pasaulio pradžios. Kristus tapo žmogumi. Jis ir visi išrinktieji gauna Sūnaus teises per Šventąją Dvasią su didžia galia ir prisikėlimu iš numirusiųjų (Rom. 1:4).

Iš Apaštalų Darbų 7:35-39 galima spręsti, kad su Moze Sinajaus kalne kalbėjo angelas, ir šis angelas buvo Kristus. Laiške Galatams 4:14 Povilas sulygina save su Dievo angelu, kuris yra viename lygyje su Jėzumi Kristumi.

Ir mes tampame tolygūs angelams (Mt. 22:30) kaip isaggelos (Lk. 20:36), būdami Kristaus bendraįpėdiniai (Rom. 8:17; Gal. 3:29; Titui 3:7; Žyd. 1:14; 6:17; 11:9, Izaijo 2:5; 1 Pet. 3:7). Senasis Testamentas YHWH Angelą identifikuoja ir su Jehovu, ir su Elohimu (Exodus 3:2, 4-6, kur Dievas arba Elohimas buvo angelas; Cak. 12:8).

Psalmė 89:6-8 parodo, kad egzistuoja Šventųjų Bendruomenė (gedosim ar gadosim, įgyvendinta ir žmonėse), kuri jungia ir vidinę ir išorinę tarybą. Ji priimama kaip dieviškoji Teisingumo Elohimų Sueiga.

1.5.1. Kristus kaip Dievo Sūnus

Šėtonas bandė gundyti Kristų įvairiausiais būdais. Pirmiausia jis kreipėsi į Kristų kaip į Dievo Sūnų (Mt.4:3; 4:6; Lk 4:3). Demonai taip pat vadino Kristų Dievo Sūnumi (Mt. 8:29; Lk.4:41; Mk. 3:11). Šėtonas bandė pasiekti, kad Kristus įrodytų, kad Jis yra Dievo Sūnus, panaudodamas tam tikrą jėgą. Nes Dievas buvo pažadėjęs, kad Jis siųs angelus Jį apsaugoti (Ps.91:11-12). Šėtonas jį stebėjo visoje jo kelionėje ir pristojo kiekvienu metu. Taip, iškraipydamas Raštus, Šėtonas bandė paimti Kristaus gyvenimą.

Kristus nė karto nebandė ištaisyti Šėtono ar demonų, užtikrinant, kad Jis yra Dievas, o ne Dievo Sūnus. Iki pat jo mirties, kai buvo įsteigta doktrina, kuri teigė, jog Kristus yra Dievas tokia pat prasme kaip Dievas Tėvas, ir siekiant klaidingo mokymo, kad po mirties Kristus turi apginti save gyvenime, nė vienas demonas nebandė meluoti, tvirtinant, kad Kristus yra tikrasis Dievas. Kiekvieno gundymo tikslas buvo palaužti Kristaus paklusnumą Dievui ir tokiu būdu sugriauti Raštus. Velnias bandė pasiekti, kad Kristus pagarbintų jį. Jis pažadėjo Kristui valdžią visoje planetoje tuo atveju, jei Kristus pagarbins jį.

Kristus nebandė pretenduoti į teisę valdyti visą planetą, arba Jis jau ją valdė. Kristus Šėtonui atsakė:

“Juk parašyta: Viešpatį savo Dievą tegarbink ir jam vienam tetarnauk” (Mt.4:10).

Kristus nesakė Velniui, kad jis turi tarnauti Jam, bet parodė jam Įstatymą. Nė viename savo misijos stadijoje Kristus nepretendavo į tai, kad yra Dievas. Jis sakė, kad yra Dievo Sūnus. Kaip tik todėl jis buvo teisiamas.

Evangelijoje pagal Matą 27:43 parašyta:

“Jis pasitikėjo Dievui, tad teišnaudoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: “Aš Dievo Sūnus”.

22:1 Psalmėje Kristus šaukė, kad išsipildytų Raštai:

“Mano Dieve, mano Dieve, kodėl tu mane palikai ?”

Kristus niekada savęs nelaikė Dievu. Būtų absurdiška manyti, kad Kristus daleido tokias mintis.

1.5.1. Mokslas apie Antikristą

Mokslas apie Antikristą randamas 1 Jono 4:1-2. Tikrasis antikinis tekstas 1 Jono 4:1-3 yra Irenaeuso pakeistas, žiūr. 16:8. (ANF, Vol. 1, fn. p. 443).

“Iš to pažinsite Dievo dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjusį, yra iš Dievo. Ir kiekviena dvasia, kuri Jėzaus neišpažįsta, nėra iš Dievo, tokia dvasia iš antikristo”.

Istorikas Sokratas (VII, 32,381 pusl.) sakė, kad šią ištrauką yra sugadinę tie, kurie norėjo atskirti Jėzaus Kristaus žmogiškąją prigimtį nuo Jo dieviškumo.

“O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, Vienintelį Tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Sūnų – Mesiją “ (Jn.17:3).

Ir Evangelijoje pagal Luką 22:70 klausiama: “Tai Tu esi Dievo Sūnus ?”

Jis atsakė: “Taip yra, kaip sakote: Aš esu”.

Kaip Dievo Sūnus jis buvo pripažintas:

Evangelijoje pagal Matą 27:54 sakoma: “Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus”.

Evangelijoje pagal Morkų 1:1 apie Jėzų Kristų kalbama kaip apie Dievo Sūnų.

Evangelijoje pagal Luką 1:35 parašyta, kad gims Šventasis, kuris bus vadinamas Dievo Sūnumi.

Teiginys, kad Kristus yra Dievo Sūnus, yra apraiška, kuri yra iš Dievo.

“Tada Simonas Petras prabilo: “Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus !” Ir Jėzus jam tarė: “Palaimintas tu, Simonai, Jonos Sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau pareiškė, bet MANO TĖVAS, kuris yra danguje” (Mt. 16:16-17).

Ir Evangelijoje pagal Matą 11:27 parašyta:

“Viskas man yra MANO TĖVO atiduota, ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus, ir kam Sūnus tai panorės apreikšti”.

Taip Tėvas apreiškia dalykus individams, ir perduoda juos Kristui, kad jis žmonėms apreikštų Tėvą.

1.5.2. Dievo Žodis ir Dievo stiprybė

Nėra abejonės, kad Dievas yra nepaprastas ir aukščiausias. Salamono Patarlėse 30:4-6 atspindi Dievo Vardą ir tai, kad Jis turi Sūnų.

Kas užžengė į dangų ir nužengė ?

Kas laikė savo rankose vėją ?

Kas surišo vandenį kaip į drabužį ?

Kas paskyrė visas žemės ribas ?

Kuo Jis vardu ir kuo vardu jo sūnus, jei žinai ?

Visi Dievo [Eloah] žodžiai išmėginti ugnyje; jos skydas pasitikintiems juomi.

Nieko nepridėk prie jo žodžių, kad nebūtumei peikiamas ir atrastas melagis.

Biblija išaiškina pati save, ir Dievo žodis duotas tuojau po klausimo. Suprantama, kad esmė yra ne Tėvo ir Sūnaus sumaišymas, bet tame, kad Jis turi Sūnų.

Naujajame Testamente aiškiai pasakyta, kad garbinimo objektas yra Tėvas. Evangelijoje pagal Joną 4:21 Kristus įspėjo samarietę, kad ateis laikas, kada Tėvą garbinsime ne ant šio kalno (Samarijoje) ir ne Jeruzalėje. Bet Jono 4:23 jis aiškiai pasako:

“Bet ateis valanda – jau dabar ji yra, kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško”.

Čia Kristus garbinimo objektu iškelia Tėvą, o ne pats save. Yra šventvagiška, pakeičiant Ev. pagal Joną 3:14, tvirtinti, kad mes turime garbinti aukščiausiąjį Kristų, kad Dievo Sūnus turi būti išaukštintas, kaip Mozė dykumoje aukštino žaltį. Nukryžiavimo tikslas buvo, kad žmogus gautų amžinąjį gyvenimą, o ne kad Kristus taptų garbinimo objektu, kaip kad tai klaidingai yra aiškinama. Iš šio klaidingo aiškinimo dažnai daromos neteisingos išvados, kad Eucharistijoje krikščionys garbina Kristaus kūną ir kraują.

Eloahas yra Senojo Testamento Dievas, Jėzus Kristus – Šventovė ir Dievas Naujajame Testamente. Jeruzalės Šventykla yra Eloaho Namai (Ezdro 4:24; 5:2; 13, 15, 16, 17, 6:3, 5,7,8,16,17,7:23). Jis buvo Izraelio Eloahas (Ezdro 5:1; 7:15). Didysis Dangaus Eloahas (Ezdro 5:8, 12). Jis buvo aukų tiekimo objektas Šventykloje (Ezdro 6:10), kur skatino Savo Žodžio klestėjimą (Ezd. 6:12). Jis įsakė statyti ir vadovavo Šventyklos statybai (Ezdro 6:14) ir pastatė kunigus tarnauti Jam (Ezdro 6:18; 7:24) ir vykdyti Jo valią (Ezdro 7:18) . Įstatymai yra Dangaus Eloaho Įstatymai (Ezdro 7:12, 14). Tie, kurie žino Eloaho Įstatymus, turi apmokyti tuos, kurie jų nežino (Ezdro 7:25). Ir teisiama bus pagal Eloaho Įstatymus (Ezdro 7:26). Tėvas yra vienintelis Eloahas ir Aukščiausias Dievas, Mesijo ir visų Dievo Sūnų Tėvas.

2 skyrius

IŠGANYMO PLANAS

2.1. Žmonijos puolimas į nuodėmę

Žmogus buvo sutvertas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Gen. 1:26-27). Adomas ir Ieva buvo prakeikti dėl nepaklusnumo (Gen. 3:16-19). Jų maištavimo dėlei atsirado nuodėmė, o per nuodėmę mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į žmoniją (1 Kor. 15:22; Rom. 5:12).

2.2. Žmonijos išganymas

Dievas nenori, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų (2 Pet. 3:9). Kad žmonės turėtų galimybę išvengti savo nuodėmių bausmės, kas yra mirtis, Dievas sutvėrė Išganymo Planą, numatydamas savo Sūnaus Jėzaus Kristaus auką mirtyje ir Jo prisikėlimą (Jn.3:16). Planas yra būsimasis derlius, kurio pirmasis vaisius tarp tų, kurie mirę, yra Kristus (1 Kor. 15:20). Išganymo planas parodytas kasmetinėse Biblijos Šventose Dienose ( Lev. 23).

2.3. Biblija – įkvėptoji tiesa

Kristus sakė: “Parašyta: žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų” (Mt. 4:4; Lk.4:4). Biblija žinoma kaip Raštai (Dan. 10:21), ji nukreipta į žmonijos išganymą ir yra Dievo stiprybės pasireiškimas (Ex. 9:16; Rom. 9:17). Išganymo tarpininkas yra Jėzus Kristus (Rom. 10:11), apie kurį buvo pranašaujama Mozės raštais ir Pranašų knygomis (Lk.24:27). Pranašystės yra Raštai (Mt. 26:56; Rom. 1:2). Visi Raštai yra Dievo įkvėpti ir tinka mokymui, kaltės įrodymui, pataisymui ir auklėjimui teisybėje, kad Dievo žmogus būtų tobulas, paruoštas kiekvienam darbui (2 Tim. 3:16-17).

Kristaus ir Apaštalų laikais Raštai buvo Senasis testamentas (Mt. 21:42; Mk.12:10, Ap. Darbai 17:2). Pasakyta (2 Tim. 3:16), kad Senasis Testamentas yra Raštai, kurie laikomi Dievo įkvėptais ar inspiruotais Raštais. Naujasis Testamentas yra Senojo Testamento papildymas. Jis nepakeičia Senojo Testamento.

Senasis Testamentas buvo parašytas mūsų mokymui jau senais laikais, kad su Raštų griežtumu ir padrąsinimu mes pelnytume viltį (Rom.15:4). Klaidingumas atsiranda iš Raštų nežinojimo (Mt. 22:29; Mk. 12:24). Beroenai kiekvieną dieną tikrino Raštus, kad išsiaiškinti ar tai, kas juose pasakyta, faktiškai yra teisinga. Ir Raštai buvo įvertinti kaip labai kilnūs (Apd. 17:11). Bendrasis Biblijos turinys sudarytas iš visų raštų dalių “čia po truputėlį, ten po truputėlį” (Izaijo 28:10). Raštai parodo, kad Jėzus buvo Mesijas arba Kristus (Apd. 18:28). Tai Kristus, kuris su Šventosios Dvasios pagalba atvėrė protą visiems išrinktiesiems, pradedant Apaštalais, kad Raštus galėtų suprasti (Lk. 24:45).

Senojo Testamento Raštai turi išsipildyti (Mt. 26:54,56; Mk. 12:10; 14:49), ir jie negali būti panaikinti (Jn. 10:35). Daugelis Raštų vietų nukreiptos į Kristų ir išsipildo Jame ar išsipildys Kristuje jo antrojo atėjimo metu (Apr. 1:7; 12:10, 17:14; 19:11-21), kada jis ateis su didžia galybe ir šlove (Mt. 24:30).

2.4. Atgaila ir sugrįžimas

Kad žmonija galėtų gyventi ir įgyti amžinąjį gyvenimą, Dievas prašo nuodėmių išpirkimo. Kol žmogus nebus atsivertęs, jis pražus (Lk. 13:3,5).

Kristus buvo atsiųstas kviesti žmoniją į atsivertimą (Lk. 11:32). Kristus savo misiją pradėjo po Jono Krikštytojo suėmimo (Mt. 4:12). Jono įkalinimas įvyko neilgai po Pas ir Neraugintos duonos šventės 28 metais po Kristaus (Jn. 3:22-24, 4:12). Jo misija prasidėjo šioje šventėje ciesoriaus Tiberijaus penkioliktaisiais viešpatavimo metais (Lk.3:1). Nuo to laiko Jėzus pradėjo skelbti, sakydamas: "Atsiverskite, nes Dangaus Karalystė čia pat” (Mt.4:17). Kristus siuntė savo mokinius skelbti atsivertimo evangeliją, duodamas jiems galią netyrosioms dvasioms ir demonams nugalėti (Mk. 6:7;12; Lk. 10:1, 17-20).

Atsivertimas yra vertinamas kaip nuodėmių atleidimo preliudija (Apd. 8:22), kad Viešpats galėtų įsakyti ateiti atgimimo laikams ir siųsti išrinktąjį Jėzų Kristų (Apd. 3:19-20).

Taip vadinamame nežinios laike Dievas nekreipia dėmesio į atsivertimą, bet po Kristaus Jis visiems žmonėms liepė atsiversti ir yra nustatęs dieną, kada teisingai teis visą pasaulį (Apd. 17:31). Atsivertimas yra paplitęs ir pagonių tarpe (Apd. 15:3).

Po atsivertimo ir sugrįžimo pas Dievą nusidėjėlis turi imtis tikro atsivertimo darbų (Apd. 26:20).

Efezos Bažnyčia buvo pakviesta atsiversti ir prisiminti, nuo ko jie nupuolė, ir vėl imtis pirmykščių darbų, kaip jei tai buvo darę iš pradžių (Apr. 2:5). Taip pat atsiversti buvo pakviesta ir Pergamo Bažnyčia (Apr. 2:16) ir Tiatiro Bažnyčia (Apr. 2:21-22), kuriose Apaštalų mokslui įtakos turėjo pseudo mokytojų skleistos pažiūros. Ir Sardu Bažnyčia buvo pašaukta sugrįžti, arba Kristus pas juos atvyks kaip vagis naktį, ir jie nežinos valandos, kada jis atvyks (Apr. 3:3). Tuos, kurie myli Kristų, Jis perauklėja ir moko. Jis reikalauja, kad jie (šiuo atveju Laodikėjo bažnyčia) būtų uolūs ir atsiverstų (Apr. 3:19). Tas atsivertimas yra visose Dievo Bažnyčiose, ir yra mūsų pareiga (Jok. 5:19-20).

2.5. Krikštas

Visa valdžia po Jo prisikėlimo buvo duota Kristui (Mt. 28:18). Jis įsakė, kad jo mokiniai eitų ir padarytų mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios (Mt.28:19), mokydami jiems daryti viską, ką Jis yra įsakęs. Taip Kristus galėtų būti su jais per visas dienas iki pasaulio pabaigos (Mt. 28:20).

Kad gauti Šventosios Dvasios dovaną (Apd. 2:38), atsivertimui reikia prijungti ir Krikštą. Jūs negalite gauti Šventosios Dvasios, jeigu jūs neatsiverčiate ir nesate pakrikštyti, tokiu būdu užgimdami iš naujo. Jeigu jūs neatgimsite iš aukštybės, negalėsite regėti Dievo Karalystės (Jn.3:3,5). Atsivertimas yra prielaida krikštynoms ir Šventosios Dvasios gavimui. Todėl naujagimių krikštas kaip prieštaringas Biblijai yra logiškai neleistinas. Atsivertimo svarba užakcentuota Jono Krikštytojo misijoje, kuri rengė kelią krikštui su Šventąja Dvasia Kristuje (Mk. 1:4,8). Jonas paskelbė, kad Kristus krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi tuos, kurie neatsiverčia (pavaizduoti kaip pelai), sudeginant neužgesinama ugnimi (Lk. 3:16-17). Šventoji Dvasia duodama Dievo valia. Po prašymo, kuris išreiškiamas rankų uždėjimu, Šventoji Dvasia ateina į žmogų. Tai liečia ir kiekvieną darbo formą. Šventoji dvasia veikia prieš Krikštą, paliesdama kiek